Maks Barskiho varpa,

Bathmate Max Out penį didinantis serumas - akeloteirko.lt

Maks Barskiho varpa niekuomet pasaulis neatrod÷ toks svetimas ir priešiškas. It procesija pro šalį visu savo puošnumu praplauk÷ vasara - rytais, prapliumpančiais paš÷lusiu paukščių čiulbesiu, žemuog÷mis kvepiančiais vidudieniais, Maks Barskiho varpa liūtimis, popietiniu čiobrelių snauduliu, purpuriniais saul÷lydžių ežerais, prieblandoj švytinčiom lelijom, amalu, sidabriniam rūke prunkščiančiais arkliais, rasomis pažirusia m÷nesiena, jonvabaliais Nesugeb÷jau, neįstengiau prie viso to prisid÷ti.

Rugs÷jo neprisimenu. Spalis, lapkritis pasitaik÷ kaip niekad šilti, saul÷ti. Medžiai gelto, raudo palengva ir primin÷ amžinosios ugnies liepsnas. Tas užsitęsęs, ryškus, žaižaruojantis, visiems tiek džiaugsmo suteikęs ruduo mane erzino lyg pamiršta išjungti šviesa, kai būnu baisiai pavargus ir norisi miego. Jis man k÷l÷ dirglų nerimą ir visai sutrikd÷ laiko pojūtį: praeitis išnyko, dabarties vietoj žioj÷jo tuštuma, ateities - neįsivaizdavau.

Much more than documents.

Galiausiai ir pati gamta neteko j÷gų. Buvo gruodis - nesibaigiantis ruduo, neprasidedanti žiema. Gruodžio aštuntoji Tau keista, kad, nusprendus daugiau nebegyvent, nuslin- kau į Šeš÷lio iškeltas videomagnetofono krikštynas? Taip, aš nor÷jau, kad visiems tai atrodytų keista! Apgalvojau kiek- vieną paskutin÷s paros mirksnį, žodį, nutyl÷jimą, gestą, poelgį, nes žinojau: jie bus analizuojami ištisas dienas, savaites, net m÷nesius - nelygu, kas greičiau mane užmirš.

Kr÷t÷ saldus drebulys, regint persimainiusius bičiulių veidus virš vonios, kur Maks Barskiho varpa rausvame skystyje plūduriuos baltas, tobulas, negyvas mano kūnas.

Vakare Maks Barskiho varpa drau- gams, kad iš ryto užsuktų - šiaip sau, paplep÷ti! Jie klusniai ateis, spaus skambučio mygtuką, irzliai paklebens rankeną, neužrakintos durys atsivers Jie slampin÷s po butą šūkčiodami, juokaudami, keikdamiesi, kuris nors net išdrįs įsibraut į žolel÷mis, prieskoniais, naftalinu ir Maks Barskiho varpa drabužiais kvepiantį mano močiut÷s kambarį Galų gale dirstel÷s vonion: jei tai bus Akvil÷ - ji tik tyliai aiktel÷jus teatrališka poza susmuks ant grindų; Nik÷ puls vaikiškon isterijon, sukvies kaimynus, skambins pažįstamiems nepažįstamiems, springdama aiškins, kas gi jai ne man!

Kelias į valdžią

Kieno nors pažadinta ar - instinktyviai pajutus namuose mirtį, vilkdama ištinusias kojas atšliauš vienmarškin÷ močiut÷. Jos susiraukšl÷jusiame ind÷niškame, kurtumo gaubtu apvožtame veide nebus galima įskaityti nei išgąsčio, nei nuostabos, nei pa- 6 sipiktinimo. Močiut÷ greičiausiai tyl÷s, tampydama savo ilgą, ploną kaip virvagalys kaselę, čeps÷s bedante burna, o gal, nenormaliai garsiai žerdama švilpiančius žodžius, rypuos - kokia aš durna ir besarmat÷ Maks Barskiho varpa, o gal svies į vandenį žiupsnį aitriai kvepiančių žolynų Bet pirmiausia kiekvienam, kad ir kas jis būtų, Maks Barskiho varpa žadą.

Nežinia, kada pirmąsyk pagalvojau apie savižudybę, nors Maks Barskiho varpa vaikyst÷s jau pamenu porą savižudžių kaimyn÷ iššoko iš penkto aukšto, bet neužsimuš÷, o mamos bendradarbis - pasikor÷. Keista, kad iš visų mano vaikystę lyd÷jusių mirčių prisimenu tik šias dvi, nors pati savižudyb÷, rodos, nepadar÷ jokio įspūdžio.

varpos tiesinimas

Bet jau daug metų leisdamasi mieguosna, patiriu tą palaimingą nenusakomą jausmą, kuris užplūs grimztant nebūtin, o ir pabudus galvoju apie mirtį.

Būtent - savižudybę. Dabar, kai net pati gamta merd÷jo, beviltiškas nuovargis, nuobodulys buvo vienodai stiprūs ir rytą, ir dieną, ir vakare, ir pabudus vidurnaktį, o nuojauta, kad dar kas nors gali keistis, nebeapimdavo. Be- prasmyb÷ smigte smigo į mane, giliau, giliau, giliau, jaučiau, kaip skylu Kai buvau maža, sykį sugedo karusel÷ - nebegal÷jo jos sustabdyti.

Erekcijos savikontrolė pažad÷tuoju penktuoju ratu kelion÷ nesibaig÷, skridau krykšdama iš džiaugsmo, bet veikiai iš paširdžių ÷m÷ kilti baim÷ ir šleikštulys, klykiau, žiaukčiodama ir springdama ašarom.

Karuselei galų gale sustojus, mane vos atpl÷š÷ nuo kresno liūdno elnio - taip m÷šlungiškai buvau įsikirtus į jo apsilupin÷jusius ragus. Žem÷ siūbavo po kojom, pasaulis tebel÷k÷ ra- tu liedamasis į vientisą šlykščią masę ir atrod÷ tarsi mano pačios išvemtas. Dabar jaučiausi lygiai taip pat - videomeil÷s, videolaim÷s, videobaim÷s, videokančios, videomirtys sukosi uždaru, absurdišku, pasišlykšt÷jimą keliančiu ratu.

Staiga pasigirdo skardus nepertraukiamas telefono signalas - skambino, matyt, iš užmiesčio. Išjungęs televizoriaus garsą, Šeš÷lis kažką ilgai nervingai šauk÷ į telefono ragelį. Ekrane lyg iš akvariumo ištrauktos brangios žuvys žiopčiojo, tamp÷si pankai, spazmiškai purtydami tylinčias gitaras. Vienas buvo apsivyniojęs riešus raudona blizgančia oda. Prisiminiau, kad šįvakar aš skutimosi peiliuku perr÷šiu kelias chiromantų įžiūr÷tas s÷km÷s linijas. Šeš÷lis grįžo kambarin ir kažką burbtel÷jęs išjung÷ televizorių.

Stojo visiška tyla.

nėra geros erekcijos

Negal÷dama suprast, ko gi visi smulkso, it vandens burnon prisis÷mę, leptel÷jau: - Kod÷l gi karusel÷ sustojo? Važiuojam toliau! O gal Šeš÷lis nusprend÷ pasipelnyt? Kurgi matyta - aštuonias videovalandas už dyką?

Visi į mane sužiuro taip, lyg staiga būčiau virtus rupūže ar dar šlykštesniu padaru. Supratau, kad, plūduriuodama savo tobulu, baltu, negyvu kūnu kraujo vonioje, praleidau silpna, bet dažna erekcija svarbaus. Mane išpyl÷ karštis. Nejau aš pati nepasteb÷jau, kaip numiriau? Nejau nepajutus peržengiau ribą tarp tų kaip rožinis kasvakar kartojamų minčių apie mirtį ir pačios mir- ties?

Dabar stebiu tą išsvajotą reakciją į savo mirtį? Viskas vyksta taip, kaip ir tik÷jaus: varginanti tyla, nuostaba, įtampa, neprisipažįstamas pavydas! Bet kam gi tada Šeš÷lis blošk÷ savo priekaištą?

Uploaded by

Atleisk, bet aš ničnieko nesupratau! Man n÷ į galvą neat÷jo iš ko nors šaipytis - niekad nem÷- gau ir nemok÷jau juokaut. Aš dažnai pasijuntu užvožta kaž- kokiu milžinišku, garso nepraleidžiančiu, vaizdus iškraipančiu stiklainiu. Tai atsitinka kaip tik tuomet, kai būtinai reikia reaguoti į aplinką: nusijuokt klausantis anekdotų, šyptel÷t išgirdus komplimentą, aikčiot d÷l pašnekovo ligos, pa- sisveikint su kadaise mane myl÷jusiu žmogum, pamojuot draug÷s vaikui ir deramai piktintis, kai ji tauškia apie kivirčus su vyru ar anyta.

Tuomet jaučiuos lyg iškritus Maks Barskiho varpa laiko t÷km÷s ir atrodo, kad visas mano gyvenimas eina su perio- diškai pasikartojančiom tuštumom Buvo žiauriai panašus į Aleksandrą Bloką, užtat jį taip ir vadino. Su viena filmavimo grupe nusitrenk÷ į Kaukazą, ten atseit įsidarbino kažkokioj meteorologijos stoty. O dabar paskambino toks bičas ir pasak÷, kad Blokas žuvo. Užsimuš÷ tuose sušiktuose kalnuose. Spengiant mirtinai tylai, Šeš÷lis raus÷s savo stalčiuose, ištrauk÷ kelias d÷želes su skaidr÷mis, amžinybę jose kažko ieškojo, surado, pakabino ant sienos sulamdytą paklodę, užgesino šviesą.

Neryškus švie- 9 sos keturkampis suspurd÷jo ant lubų, trūkčiodamas nusi- leido ant sienos, nusliuog÷ suglumusiais veidais ir ÷m÷ krūpčiot ant paklod÷s. Aš užsimerkiau. O atsimerkus išvydau Tavo veidą - blausų, neryškų, gal skaidr÷ buvo blogos kokyb÷s, gal trukd÷ Tau uždegtos ar gulbė turi varpą liepsnel÷, gal tod÷l, kad viską mačiau pro ašaras. Tavo veidas man pasirod÷ nuostabiai gerai pažįstamas.

Anaiptol ne tod÷l, kad tikrai pasirodei neįtik÷tinai panašus į jauną Aleksandrą Bloką. Staiga supratau, kad Tave myliu. Brakštel÷jimas - sekund÷ tamsos - v÷l brakštel÷jimas - Tu stovi kalnų fone pusnuogis, tik su nutrintais ligi baltumo džinsais, basas, šypsais. Šalimais tupi maža mergyt÷ raudona taškuota suknele ir laiko puodynę. Aš visada Tave myl÷jau. Brakštel÷jimas, sekund÷ tamsos, brakštel÷jimas - Tavo melancholiškas veidas susiraukšl÷jusioj paklod÷j. Aš visada Tave myl÷siu.

Kur yra pinigai, Kamancha?

Šeš÷lis užpūt÷ žvakę. Tavo veidas truputį paryšk÷jo toj tvankioj tamsoj su keistu ornamentu išsid÷sčiusiais cigarečių žibur÷liais. Staiga kažkas pokštel÷jo, kambarį užliejo juoduma ir aitrus svylančios gumos kvapas. Kad jį kur peklon, - sumurm÷jo Šeš÷lis, v÷l degdamas žvakę, kurios liepsna ÷m÷ plaktis kaip drugelis į stiklą.

Aš pašokau. Iš Maks Barskiho varpa j÷gų delnais spausdama smilkinius, it taip būtų įmanoma galvoj išsaugot Tavo atvaizdą, pasileidau durų link. Nežinau, kaip atsidūriau gatv÷j. Tai geriau pamena mano p÷dos: ant grindų susiraitę draugų kūnai, kažkokios šuk÷s, pelenin÷, puodeliai, lipnaus skysčio balut÷, gauruotas kilimas, parketas, linoleumas, dygus tartum inkvizicijos išrastas įrenginys kojoms valytis, ledinis cementas, laiptai - viena, dvi, trys, keturios, penkios, Maks Barskiho varpa, sep- 10 tynios pakopos, barškančios geležin÷s grotel÷s, v÷l laiptai - vienas, du, trys ir - šaltas svilinantis sniegas!

Taip - snie- gas! Merd÷jimas baig÷s! Aplink mane kaip dideli balti uodai grūdo čiulkinį snaig÷s.

  • Jurga Ivanauskaite "Menulio vaikai"
  • Kaip varpos pamišimas
  • „Svajonių katė ir šuo svajojo apie tai, apie ką sapnuoja katė ir šuo. Apie ką svajoja katė ir šuo
  • Apie ką svajoja katė ir šuo
  • Lithuanian dictionary : English-Lithuanian, Lithuanian-English [2nd Edition] - akeloteirko.lt

Merd÷jimas Maks Barskiho varpa. Mane pasivijo Šeš÷lis. Nori, paklausyk, kaip jis visa tai pasakotų: - Tai va, chebra, šak÷s! Toji paklaik÷l÷ Nita basut÷l÷ ištrūko laukan. Na, argi tai kojin÷s - toks juodas tinklas kaip Lotreko kabaretinių mergų?!

varpa mažesnė nei įprasta

Liuoks÷jo rankom suspaudus galvą, žliumbdama, šaukdama Gedo vardą. Nors nusišauk - nebūčiau patik÷jęs, kad ji gali tiek draskytis ar - darkytis d÷l kažkokio sumauto Gedo!

Kačių išvaizda

Žinokit, didesn÷s egoist÷s vi- sam pasauly nerasi! Tik kaip varpą pakeisti improvizuotomis priemonėmis kaip sfinksas ir kaifuoja pati nuo savęs! Ai, tiesa! Kažkur skaičiau ir, žinokit, šventai tikiu, kad n÷ra egoistiškesnio akto už žliumbimą kam nors mirus. Taip, chebra, tada gailimasi tik savęs!

  1. Šaligatviais praėjo darbo būs užsimetę vyrai, klek vėiu nešinos pirkinių krepše­ lis tipseno šeimininkės, darporos valandų į parkus paro valkai su rogutėmis, prie įirduotuvių vitrinų ir skelbių stulpų vis dažniau sustoįvo puošnios jaunavedžių iros.
  2. Briai tarpusavy nebendravo: iema buvo gili, snieginga, o pdsakai sniege - pirmieji partizan idavikai.

Tai va, Nita, plev÷suodama žydra suknele ir peroksidin÷m garbanom, skuod÷ į aidinčią nuo kylančio šalčio naktį - ak!! Tiesiog — kadras iš lietuviško filmo. Staiga ji sustojo ir taip l÷tai l÷tai ÷m÷ smukt ant apsnigto šaligatvio. Tada prib÷gau aš ir, pagal scenarijų, stv÷riau ją į gl÷bį.

Bathmate Max Out penį didinantis serumas - akeloteirko.lt

Maniau, kad Nita iki galo tęs savo patetišką isteriją. Kandžiosis, draskysis, šauks. Bet ji tik suinkšt÷, apkabino man kaklą ir aprimo. Šak÷s, chebra!

Tarybinis Studentas, m. vasario 18 d. Nr. 4 () by Vilniaus universitetas - Issuu

Nunešiau Nitą atgal, lydimas iš kažkur išdygusių patologiškų smalsuolių minios. Prie laukujų durų jau spiet÷si apgirtus nuo stiprių įspūdžių mano chebra. Gedka užsimuš÷! Ne bet kur - kalnuose!

jokia erekcija ryte nėra ženklas

Nita iš to skausmo pusnuog÷ vaitodama voliojos po sniegą!!! Kaifas pasukt smegenis, kas gi, po šimts, tarp jųdviejų buvo?! Visi - ir maniškiai mankurtai, ir tie debilai iš gatv÷s - spiet÷si aplinkui nutaisę idiotiškiausius snukius. Kretinai neraliuoti, mat jautruoliais apsimeta!

Nors, aišku, n÷ nutaisyt tų idiotiškų snukių nereik÷jo. Ypatingose situacijose, sako išminčiai, tikroji žmogaus prigimtis išlenda kaip yla iš maišo. Taip taip! Na, ir jei ta situacij÷l÷ ramiam mūsų gyvenimo užuteky buvo ypatinga, tai - pirst - ir išlenda stulbinantis visų idiotiškumas! Nusispjovęs į visus ir viską nutempiau Nitą vonios kambarin. Ją pasodinau prie radiatoriaus ir prad÷jau Maks Barskiho varpa į vonią karštą vandenį. Nita kiurksojo užsimerkus ir neva skausmingai šypsojo!

Viskas pagal scenarijų! Puoliau nurengin÷t suknelę, kuri, irgi pagal scenarijų, perplyšo. O Maks Barskiho varpa ta ÷m÷ šiurpiai kalent dantimis.

Produkto specifikacija

Apatinius drabuž÷lius nu- simet÷ pati. Stov÷jo nuoga, baršk÷dama dantimis ir baisiausiai susikaupus, l÷tai nusisegin÷jo karolius, karoliukus, Maks Barskiho varpa, mov÷si begalybę apyrankių ir žiedų. D÷btel÷jo į mane laukin÷s kat÷s žvilgsniu - šak÷s, chebra, šitą ji moka! Pliumptel÷jo į karštą vonią ir kaipmat atkuto. Girdi - eik vel- niop! Ji liov÷si kalent dantim, dreb÷t, šypsot ir net kūkčiot.

Maks Barskiho varpa, taip taip, chebra, įsid÷m÷kit - ne žiū- r÷jo, o steb÷jo mane kaip visuomet įd÷miai, pašaipiai, iš aukšto. Atseit lyg būtų įkirtus kokią niekam neprieinamą pa- 12 slaptį, burtažodį Maks Barskiho varpa šiaip tur÷tų iš eilinių mirtingųjų skiriančią galią. Žinokit, ji buvo pritrenkiamai graži. Ir dar tur÷jo talentą naudotis savo išvaizda. Su savo plaukais, oda, antakiais, akimis, lūpom, kojom, rankom, nagais ji elg÷si kaip genialus Maks Barskiho varpa Taip, nežvenkit!

Svarbi informacija