Ežiukas prilipęs prie varpos,

ežiukas prilipęs prie varpos

O po pusvalandžio atsibusdavau nuo minties, jog laikas bū­ tų užmigti; norėdavau padėti knygą, kurią tardavausi tebelaikąs ran­ kose, ir užpūsti šviesą; miegodamas aš vis tebegalvodavau apie tai, ką skaičiau, tiktai mintys pasisukdavo kiek neįprasta linkme: atrody­ davo, jog aš pats esu tai, apie ką kalbama knygoje: bažnyčia, kvarte­ tas, Pranciškaus I ir Karolio V varžybos2.

Tas Įsitikinimas nedingdavo dar kelias akimirkas ir nubudus; proto jis nesiekdavo, tik užguldavo tartum žvynai akis ir kliudydavo joms pamatyti, kad žvakė jau nebe­ dega. Paskui jis pamažu man likdavo nebesuprantamas, tartum po metempsichozės mintys iš ankstesniojo gyvenimo; knygos siužetas nuo manęs atsiskirdavo, aš galėdavau arba sutapatinti save su juo, arba ne; tučtuojau praregėdavau ir labai stebėdavausi, kad aplinkui tamsa, švelni ir maloni akims, bet gal dar labiau protui, kuriam ji atrodė kažkas be priežasties, nesuprantamo, kažkas iš tikrųjų tam­ saus.

Pagalvodavau, kelinta ežiukas prilipęs prie varpos būti valanda: išgirsdavau traukinių švilpimą, kuris nuaidėdavo čia arčiau, čia toliau, lyg paukščio gies­ ežiukas prilipęs prie varpos miške, ir išryškindamas atstumus leisdavo man įsivaizduoti erdvę to plyno lauko, per kurį keleivis skuba į artimiausią stotį; ir tas ta­ kas, kuriuo jis eina, liks jam įstrigęs atmintyje dėl to, kad jį jaudina naujos vietos, neįprasti veiksmai, pašnekesys ir atsisveikinimai po svetima lempa, dar skriejantys paskui jį nakties tyloje, ir sugrįžimo artėjanti palaima.

Pirma dalis 8 Švelniai prisiglausdavau veidu prie dailių pagalvės skruostų, put­ lių ir gaivių tarsi mūsų vaikystės skruostai. Brūkštelėdavau degtuką, pažvelgdavau į laikrodį.

Marcel Proust prarasto laiko beieškant svano pusėje 1 by Dovilė Morkevičiūtė - Issuu

Greit vidurnaktis. Toji akimirka, kai ligonis, kuriam teko išvykti kelionėn ir nakvoti nežinomame viešbutyje, pa­ bunda priepuolio pažadintas ir nudžiunga pamatęs po durimis švie­ sos ruožą. Kokia laimė, jau rytas! Netrukus susikels patarnautojai, jis galės paskambinti ir sulauks, kas jam padėtų.

Viltis, kad paleng­ vės, suteikia jėgų kentėti.

Aplinkos apsaugos srities norminiai dokumentai Aplinkosaugos sertifikavimo samprata Ežiukaiarba ežiukai - lat.

Štai jam pasirodo, kad girdi žingsnius; žingsniai artėja, paskui nutolsta. O šviesos ruožas po durimis išnyks­ ta. Vadinasi, vidurnaktis: ką tik užgesino dujas; išėjo paskutinis tar­ nas, ir dabar reikės kentėti visą naktį be pagalbos. Užmigdavau vėl ežiukas prilipęs prie varpos tenubusdavau kartais trumputę akimirką: iš­ girsdavau trūnijančių medinių apkalų tekštelėjimą, atmerkdavau akis ir, įsmeigęs į tamsos kaleidoskopą, pajusdavau, staiga nušvitus sąmonei, kad miega baldai, kambarys, visa, kieno aš tebuvau maža dalelė ir su kuo netrukus, toks pat bejausmis, vėl susiliedavau.

Ar­ ba miegodamas aš nesunkiai sugrįždavau į amžinai pradingusią sa­ vo gyvenimo pradžią, mane apimdavo vaikiška baimė, ežiukas prilipęs prie varpos, kad dėdė netampytų už garbanų, baimė, kuri galutinai išsisklaidė tą dieną, kai jas nukirpo, - man tai buvo naujos eros pradžia.

Mie­ godamas aš tai pamiršdavau, bet iš karto atsimindavau, kai pavyk­ davo nubusti ir taip pasprukti iš dėdės rankų, tik jau tuomet, prieš vėl sugrįždamas į sapnų pasaulį, galvą iš visų ežiukas prilipęs prie varpos apsikamšyda­ vau pagalve.

Kartais man miegant iš sustorėjusi varpa padėtos šlaunies, kaip Ieva iš Adomo šonkaulio, gimdavo moteris. Ji rasdavosi iš to malonumo, kurį būdavau bepatiriąs, o aš manydavau, jog tai ji man jį tiekia.

Kūnas jausdavo savo paties šilumą jos kūne ir geisdavo su juo suar­ tėti; aš nubusdavau.

  • Kam man tavo nuotrauka?
  • Paprastas arba Vakarų Europos ežys - Erinaceus europaeus - taip pat žinomas kaip rudaplaukis ežiukas.
  • Protagonistas 2 | Žiema by Protagonistas - Issuu

Visi kiti žmonės man atrodydavo labai tolimi, palyginti su šia moterim, kurią tik ežiukas prilipęs prie varpos akimirką palikau; skruostas tebebūdavo šiltas nuo jos bučinio, ežiukas prilipęs prie varpos kūnas pastiręs nuo jos liemens sunkumo. Jeigu ji turėdavo man gyvenime pažįstamos moters veido bruožų, - o taip kartais atsitikdavo, - aš visas atsiduodavau vienam tikslui - surasti ją kaip tie, kas iškeliauja pamatyti savo akimis išsva­ 9 Kombrė jotą miestą ir mano, kad galima tikrovėje patirti sapno žavesį.

Prisi­ minimas pamažu blėsdavo, aš pamiršdavau savo sapno dukrą. Miegantis žmogus laiko aplink save nutįsusią valandų giją, išri­ kiuotus metus ir pasaulius. Pakirdęs instinktyviai apžvelgia juos ir akimirksniu įžiūri, kuriame žemės taške jis yra, kiek laiko praėjo, ligi pabudo; tačiau jų eilės gali susipainioti, sutrūkinėti.

Jei pernakt ne­ užmigęs jis paryčiui beskaitydamas užsnūs neįprasta poza, tai užteks kilstelėti ranką - sustos saulė3 ir ims suktis atgal; nubudęs jis iš pra­ džių nežinos kelinta valanda, manys ką tik atsigulęs. O jeigu jis už­ migs dar nepatogesnėje ir dar labiau neįprastoje padėtyje, pavyz­ ežiukas prilipęs prie varpos, sėdėdamas fotely po pietų, - tuomet iš orbitų išėję pasauliai galutinai susimaišys, stebuklingasis fotelis4 neregėtu greičiu ims ne­ šioti jį po laiką ir erdvę, ir pramerkęs akis jis manys atsigulęs prieš kelis mėnesius visai kitoje šalyje.

Galbūt aplinkos daiktai atrodo mums nekintami dėl mūsų įsitiki­ nimo, jog čia jie, o ne kiti daiktai, - dėl to, kad mūsų mintis jų atžvilgiu nekinta. Šiaip ar taip, bet kai aš šitaip nubusdavau, o pro­ tas blaškydavosi, veltui stengdamasis nustatyti, kur esu, viskas ap­ link mane sukdavosi tamsoje - daiktai, šalys, metai.

Kūnas, pernelyg sustingęs, kad pajudėtų, mėgindavo pagal savo nuovargio ežiukas prilipęs prie varpos spręsti, kokia jo padėtis, iš to spėti, kur eina siena, kame baldai, ir įsivaizduoti bei atpažinti būstą, kuriame jis guli.

Jo atmintis - šonų, Pirma dalis 10 kelių, pečių atmintis - rodė jam paeiliui daugelį kambarių, kur jis buvo miegojęs, o tuo metu nematomos sienos verpetais sukosi ap­ link jj tamsoje ir keitė vietą pagal įsivaizduojamo kambario formą. Ir kol mintis, dvejodama ant laikų mano varpos jautrumas ir erekcija sumažėjo pavidalų slenksčio, atpažinda­ vo kambarį, derindama įvairias aplinkybes, jis - mano kūnas - atsi­ mindavo, kokia kuriame stovėjo lova, kur buvo durys, į kur langai, ar buvo koridorius, su kokia mintimi aš užmigau tenai ir pabudau.

Paskui atmintyje išnirdavo kitokia kūno padėtis; siena pasisuk­ davo į kitą pusę: aš buvau savo kambaryje pas ponią de Šen Lu, kaime.

ežiukas prilipęs prie varpos vyrų varpos liga

Dieve mano, tikriausiai jau dešimta valanda, visi, ko gero, po vakarienės! Matyt, per ilgai miegojau, parėjęs iš pasivaikščiojimo su ponia de Šen Lu, kaip darau kas vakarą, prieš persirengdamas fraku.

Juk daug metų prabėgo nuo to laiko, kai Kombrė, net ir vė­ liausiai grįžęs iš pasivaikščiojimo, matydavau savo kambario lange raudonus saulėlydžio atšvaitus. Tansonvilyje, pas ponią de Šen Lu, kitoks gyvenimo būdas, kitokį malonumą jaučiu, išeidamas tik sute­ mus ir vaikščiodamas mėnesienoj tais pačiais keliais, kur kadaise žai­ džiau saulėje; o eidamas namo iš tolo pamatau kambarį, kur, užuot persirengęs vakarienei, matyt, užmigau: degančios lempos nušvies­ tas, jis man tartum vienintelis švyturys tamsoje.

  • Mano mama — jūros moteris.
  • Kadangi, žiūrint iš labai pragmatiškos gerbėjų, kadangi, ir tai labai svarbu pa­ kai TV serialo gerbėjai, labai smarkiai pusės, tokia kūryba užsiima tik patys brėžti, bet koks kūrinys, kad ir koks jis nusivylę paskutiniu sezonu, pateikė peticiją aistringiausi gerbėjai, ir šios grupės žmonių tobulas bebūtų, be savo vartotojų tėra tik HBO transliuotojui, kad būtų iš naujo nufil- niekas nenori pykdyti.
  • Paprastas ežiukas. Ežiukas dažnas - drąsus klajūnas

Šie sūkuriuojantys ir migloti vaizdiniai tetrukdavo kelias akimir­ kas; dažnai per tą trumputį laiką, kol susivokdavau, kur esu, spėlio­ 11 Kombrė jimo variantai vieni nuo kitų tesiskirdavo ne daugiau kaip kinetoskope atskiri bėgančio arklio judesiai.

Pripratimas - sumanus, tačiau labai nerangus tvarkdarys: iš pradžių jis leidžia ištisas savaites mūsų sąmonei kankintis laikina­ me būste, ir vis dėlto didelė laimė įgyti jį, nes be pripratimo, vien savo išgalėmis, ji jokiame būste neleistų mums pasilikti.

Taip, dabar aš buvau galutinai nubudęs; kūnas paskutinįkart pa­ sisuko, ir gerasis tikrumo angelas viską aplink sustabdė, mane pa­ guldė po mano antklode mano kambary ir tamsoje apytikriai sustatė į vietas komodą, rašomąjį stalą, židinį, langą į gatvę ir dvejas duris. Ir nors dabar žinojau, kad nesu tose patalpose, kurių vaizdas, kad ir neaiškiai, bet gana įtikėtinai pasivaideno man tą miglotą nubudimo akimirką, atmintis jau buvo išjudinta; paprastai aš nesistengdavau užmigti tuojau pat; didesnę dalį nakties galvodavau apie praeitį, apie gyvenimą Kombrė pas tetą, Balbeke, Paryžiuje, Donsjere, Ve­ necijoje, dar kitur, prisimindavau tas vietas, žmones, kuriuos ten pažinau, ką pats mačiau ir ką man kiti apie juos pasakojo.

Kombrė kas dieną, pavakare, dar gerokai prieš tą metą, kai tu­ rėdavau eiti gulti ir glūdoti be miego toli nuo mamos ir senelės, mano mintys atkakliai ir skausmingai imdavo suktis apie miegamą­ jį. Kad nebūčiau per daug liūdnas, kažkas sugalvojo, kaip vakarais mane prablaškyti - prieš vakarienę ant lempos mano kambaryje pritaisydavo stebuklingąjį žibintą; jis, nelyginant pirmieji viduram­ žių architektai ir stiklo meistrai, tamsias sienas paversdavo neap­ čiuopiamomis vaivorykštėmis, nežemiškais spalvingais reginiais, kur tartum mirgančiame ir laikiname vitraže atgydavo legendos.

Ta­ čiau nuo to man būdavo tik dar nykiau, nes vien jau apšvietimui pasikeitus dingdavo tas pripratimas prie kambario, dėl kurio mie­ gamasis man buvo tapęs jau pakenčiamas, jei neskaitysime kanky­ nės atsigulti.

Dabar jo nebegalėjau pažinti, ir man vėl buvo nera­ mu jame tartum viešbutyje ar vasarnamy, kur ežiukas prilipęs prie varpos tiesiai iš traukinio įžengęs pirmą kartą.

Pilies tebuvo vienas sparnas, o priešais jį - lanka, kur svajojo Ženevjeva, juosinti žydra juosta. Pilis ir lanka buvo geltonos spalvos, ir aš tai žinojau dar jų nematęs - pirmiau už stiklą man aiškiai tą pasakė rusvai auksinis Brabanto vardo skambesys.

Golo trumpam stabtelė­ davo ir liūdnai klausydavosi, kaip teta balsiai skaito paaiškinimus, kuriuos jis atrodė puikiausiai suprantąs, nes savo laikyseną - klus­ niai, tačiau ne be tam tikro didingumo - derino prie teksto nurody­ mų; paskui jis, taip pat trūkčiodamas, leisdavosi tolyn. Ir niekas ne­ galėdavo sustabdyti jo lėto jojimo. Jei kas sujudindavo žibintą, aš matydavau, kaip Golo žirgas bėga ežiukas prilipęs prie varpos lango užuolaidas, išsiriesdamas ant jų klosčių ir įlinkdamas įdubimuose.

Išsamūs paprasto ežiuko ir jo gyvenimo būdo aprašymai. Paprastasis ežiukas Kai ežiukas žiemoja

ežiukas prilipęs prie varpos Paties Golo kūnas irgi iš nežemiškos medžiagos kaip ežiukas prilipęs prie varpos prilipęs prie varpos jo arklys - prisitaikydavo prie kiekvienos materialios kliūties, kiekvieno jam kelią pastojančio daik­ to, paversdamas jį savo griaučiais, įtraukdamas į save: jeigu tai buvo durų rankena, ant jos tuojau pat, neišvengiamai pritapęs, užplauk­ davo raudonas jo drabužis ar blyškus veidas, vis toks pat didingas ir melancholiškas, nerodantis nė menkiausio sutrikimo dėl tokios transvertebracijos7.

Mane, žinoma, žavėjo tie šviečiantys vaizdai, kurie atrodė kylą tiesiai iš Merovingų laikų8 ir skleidžią aplink mane tokios tolimos praeities atspindžius. Bet negaliu apsakyti, kaip mane slėgė tas pa­ slapties ir grožio brovimasis į kambarį, kurį jau buvau galiausiai už­ pildęs savuoju aš, nė kiek ne daugiau dėmesio skirdamas jam negu sau pačiam. Vos tik raminanti pripratimo galia dingo, aš vėl pradė­ jau galvoti, jausti, o tas taip liūdna.

Durų rankena, kuri man skyrėsi nuo visų kitų pasaulio durų rankenų tuo, kad atidarydavo tartum pati, net nepasukta, - toks nesąmoningas buvo tas mano judesys, dabar štai tampa Golo astraliniu kūnu. Ir vos tik suskambindavo vakarienei, aš skubėdavau bėgti į valgomąjį, kur, kaip ir kas vakarą, Pirma dalis 14 švietė didžiulė pakabinama lempa, nepažįstanti nei Golo, nei Mė­ lynbarzdžio, tik mano tėvus ir troškintą jautieną, ir puldavau į glėbį mamai, kuri, man sužinojus apie Ženevjevos Brabantietės nelaimes, tapo dar brangesnė, o Golo nusikaltimai vertė mane dar skrupulin­ giau perkratinėti savo sąžinę.

Po vakarienės aš, deja, gaudavau tuoj atsiskirti nuo mamos: ji likdavo šnekučiuotis su kitais sode, jei būdavo gražu, o jei lydavo, visi sueidavo nedidelėn svetainėn. Tėvas gūžtelėdavo pečiais ir žiūrėdavo į ba­ rometrą, - jis mėgo meteorologiją, - o motina, norėdama išvengti triukšmo, kad jo nesuerzintų, žvelgdavo į jį su švelnia pagarba, bet ne per daug įdėmiai, nesistengdama įsiskverbti į jo pranašumo pa­ slaptį.

Užtat senelė, kad ir koks būdavo oras, net kai lietus pildavo čiurkšlėmis ir Fransuaza skubėdavo sunešti mūsų brangius pintinius krėslus, bijodama, kad nesušlaptų, vaikščiodavo sau po tuščią liūties plakamą sodą, atmetusi atgal susitaršiusias žilų kokio dydžio moterys nori varpos sruogas ir kaktą atstačiusi gaivinančiam vėjui ir lietui.

Neleisk savo vyrui gerti konjako! Vargšė senelė įeidavo svetainėn ir iš širdies maldauda­ vo savo vyrą negerti; tas pykdavo, vis vien siurbtelėdavo gurkšnį, ir senelė išeidavo liūdna, nusivylusi, tačiau šypsodama, nes buvo to­ kios nuolankios širdies ir tokia švelni, kad jos meilė kitiems ir suge­ bėjimas užmiršti save bei daromas jai nuoskaudas jos žvilgsnyje pa­ virsdavo šypsena, kurios ironija varpos limfmazgiai priešingai, negu tenka matyti daugelio žmonių veiduose - būdavo skirta sau pačiai, o mus visus ji tartum bučiuodavo akimis, kurios į tuos, ką ji mylėjo, negalėjo žiū­ rėti kitaip, kaip šiltai juos glostydamos.

Toji kankynė, kurią jai su­ rengdavo senelio pusseserė, tas jos beviltiško ir bejėgiško maldavi­ mo vaizdas, kai jinai, iš anksto pralaimėjusi, veltui bandydavo paimti iš senelio rankų taurelę, buvo iš tų dalykų, prie kurių mes ilgainiui priprantame, imame žiūrėti su šypsena ir net gana ryžtingai ir links­ mai pritariame kankintojui, tikindami pačius save, jog tai nėra kan­ kinimas; ežiukas prilipęs prie varpos man tai keldavo tokį siaubą, jog, regis, mielai būčiau senelio pusseserę primušęs.

Sis specia­ lios, daug paprastesnės paskirties kambarėlis, iš kur dieną būdavo matyti net Rusenvil le Peno pilies bokštas, ilgą laiką buvo mano slėptuvė, turbūt todėl, kad tik jame man buvo leidžiama užsirakinti, ir čia aš užsidarydavau netrikdomos vienumos reikalaujantiems už­ siėmimams: skaitymui, svajonėms, ašaroms ir malonumams. Deja, aš nežinojau, kad senelę kur kas skaudžiau negu menki jos vyro dietos Pirma dalis 16 pažeidimai graužia mintys apie mano ateitį, kuri dėl silpnos mano valios ir gležnos sveikatos jai atrodė itin verta susirūpinimo, kai die­ ną ir vakarais ji žingsniuodavo be paliovos po sodą, čia į vieną, čia į kitą pusę, iškėlusi pakreiptą savo gražų veidą rusvais išvagotais skruos­ tais, kurie į senatvę tapo kone violetiniai tartum arimai rudenį, ežiukas prilipęs prie varpos išsiruošus jai kur į miestą juos pusiau dalindavo kiek pakeltas vualis, ir visados ant jų džiūdavo šalčio ar liūdnos minties nejučiomis iš­ spausta ašara.

Vienintelė paguoda man einant į miegamąjį būdavo mintis, kad mama, kai atsigulsiu, ateis manęs pabučiuoti. Tačiau tasai labos nak­ ties palinkėjimas būdavo toks trumpas, mama taip greitai mane pa­ likdavo, jog toji akimirka, kai laiptuose pasigirsdavo jos žingsniai, o paskui koridorium su dvejomis durimis lengvai įšlamėdavo jos vasa­ rinė melsvo muslino suknelė su šiaudinėmis pynelėmis, man būdavo skaudi. Ji pranašavo tą kitą akimirką, kai mama paliks mane ir leisis laiptais atgal.

Tad galiausiai aš trokšdavau, jog tasai man toks bran­ gus atsisveikinimas įvyktų kuo vėliau, kad mama kuo ilgiau būtų vis dar neatėjusi. Žodžiu, apniu­ kęs jos veidas sugriaudavo tą visą palaimą, kurią ji man būdavo at­ nešusi prieš akimirką, kai, palenkusi prie mano lovos savo mylintį veidą, paduodavo jį man tartum Ostiją - ramybės Komuniją, iš ku­ rios aš lūpomis turėjau pasisemti jos tikro buvimo su manimi ir jėgų užmigti.

Ir vis dėlto vakarai, kai mama taip trumpam teužeidavo į mano kambarį, buvo dar laimingi, palyginti su tais, kai mūsų na­ muose būdavo svečių ir mama visai neateidavo pasakyti labanakt. Svečių pas mus paprastai tebūdavo ponas Svanas, kuris, be vieno kito atsitiktinai užsukančio pažįstamo, buvo kone vienintelis asmuo, 17 Kombrė lankantis mus Kombrė: kartais jis kaimyniškai vakarieniaudavo pas mus nuo to laiko, kai taip nederamai vedė, rečiau, nes mano tėvai nenorėjo priimti jo žmonoskartais užsukdavo po vakarienės, neti­ kėtai.

Kas tai gali būti? Svaną tikrai pažindavome tik iš balso, kadangi sode, kad nepultų uodai, mes sėdėdavome prie menkos šviesos ir todėl vos įžiūrėdavom jo veidą kumpa nosim, ža­ liomis akimis ir aukšta kakta, šviesius kone rudus plaukus, šukuoja­ mus č la Bressanf, ir aš eidavau, lyg niekur nieko, pasakyti, kad neš­ tų sirupus; senelė būtinai norėdavo, - jos nuomone, kiek centimetrų varpą galima padidinti buvo mandagiau, - kad neatrodytų, jog jie duodami ypatingais atvejais, tik tuomet, kai yra svečių.

Ponas Svanas, ežiukas prilipęs prie varpos buvo daug jaunesnis, artimai draugavo su mano seneliu, kuris kadaise buvo vienas iš ge­ riausių jo tėvo bičiulių. Puikus buvęs žmogus Svano tėvas, tačiau savotiškas: kartais, pasirodo, net kokia smulkmena sužlugdydavo jo širdies polėkius ar pakeisdavo minčių tėkmę. Daugybę kartų per me­ tus girdėdavau senelį pasakojant prie stalo vis tas pačias istorijas apie senąjį Svaną - kaip jis elgėsi, kai mirė jo žmona, prie kurios jis Pirma dalis 18 dieną naktį budėjo.

Senelis buvo su juo seniai besimatęs, tad nusku­ bėjo į Svanų dvarą netoli Kombrė, ir jam pavyko jį beverkiantį trum­ pam išvesti iš kambario, kur buvo pašarvota mirusioji, kad jis nema­ tytų, kaip kūnas bus dedamas į karstą. Žingsniavo jie parku, pro medžius kur ne kur švietė saulė.

Kokia laimė šitaip vaikš­ tinėti abiem tokiu gražiu oru! Argi jūsų nežavi šie medžiai, šios gu­ dobelės, mano tvenkinys, kurio niekada nė nepagyrėte?

Einate lyg žemę pardavęs. Ar jaučiat, koks malonus vėjelis? Ak, ką ir kalbėti, mielas Amedė, gyvenimas vis tiek puikus! Tai buvo auksi­ nė širdis! Apie tokį prašmatnų Svano gyvenimą aukštuomenėje mes neži­ nojom tikriausiai ne tik dėl ežiukas prilipęs prie varpos santūrumo ir kuklumo, bet ežiukas prilipęs prie varpos dėl to, 19 Kombrė kad apie visuomenę ano meto buržua turėjo šiek tiek indišką supra­ timą ir buvo įsitikinę ją esant burnos erekcija iš uždarų kastų, kur kiekvie­ nas, tik užgimęs, atsiduria ežiukas prilipęs prie varpos pačioje vietoje, kurią užėmė jo tėvai ir iš kurios jau niekas jo negali ištraukti ir perkelti j aukštesnę kastą, nebent tik ypatingas karjeros atvejis ar netikėtos vedybos.

ežiukas prilipęs prie varpos ji su didele varpa

Svanas tėvas buvo biržos makleris; Svanas sūnus turėjo visą gyvenimą pri­ klausyti kastai, kur turtas, kaip tam tikroje mokesčių mokėtojų ka­ tegorijoje, svyruoja nuo tokių ligi tokių pajamų.

Gal jis turė­ jo ir kitų pažįstamų, bet tai buvo jauno vyro pažintys, į kurias seni jo šeimos draugai - kaip kad mano tėvai - žiūrėjo pro pirštus, juo la­ biau kad likęs našlaitis jis mus ištikimai tebelankė; tačiau galima buvo drąsiai kirsti lažybų, jog anų mums nepažįstamų žmonių, su kuriais bendrauja, jis nedrįstų sveikintis, jei susitiktų būdamas kartu su mumis.

Klausiu dėl to, kad man rūpi jūsų interesai: pirkliai gali jums įpiršti visokio šlamšto", - sakydavo jam senelio pusseserė; ji buvo įsitiki­ nus, jog Svanas nieko nenutuokia apie tuos dalykus, ir apskritai buvo ne per geriausios nuomonės apie jo intelektą, nes jis vengdavo kalbėti apie rimtus dalykus ir mėgo labai prozišką tikslumą ne tik tada, kai duodavo mums kokio patiekalo receptą su visomis smul­ kmenomis, bet ežiukas prilipęs prie varpos ir tada, kai mano senelės seserys užvesdavo kalbą apie meną.

Jų prispirtas pasakyti savo nuomonę ar išreikšti pasigė­ rėjimą kokiu nors paveikslu, tiesiog nemandagiai tylėdavo, bet užtat atsigriebdavo, jei galėdavo pateikti konkrečių žinių, kuriame mu­ ziejuje jis laikomas ir kada buvo nutapytas. Bet paprastai tik steng­ Pirma dalis 20 davosi papasakoti ką nors linksmo - kaskart vis naują savo nuotykį su mums gerai pažįstamais žmonėmis: su Kombrė vaistininku, su mūsų virėja ar vežėju.

Norite būti tikras, kad prireikus važiuot ežiukas prilipęs prie varpos Lioną nepavėluosit į trau­ kinį?

Išsamūs paprasto ežiuko ir jo gyvenimo būdo aprašymai. Paprastasis ežiukas Kai ežiukas žiemoja

O kadangi buvo įsitikinus, kad lankytis mūsų namuose jam yra garbė, tai jai atrodė visiškai na­ tūralu, jog Svanas vasarą nepasirodo pas mus be kraitelės savo sodo persikų ar aviečių, o iš kiekvienos kelionės po Italiją parveža man meno kūrinių fotografijų. Mūsiškiai nesivaržydami siųsdavo pašaukti Svano, kai prireikda­ vo grybų padažo ar ananasų salotų recepto iškilmingiems pietums, į kuriuos jo nekviesdavo, nes laikė nepakankamai svaria asmenybe, tinkama rodyti pirmąsyk atvykstantiems svečiams.

Be abejo, Svanas, tuo metu pažįstamas daugeliui clubmen, buvo ne toks, kokį jo paveikslą Kombrė sodelyje vakarais, dusyk nedrąsiai sudindėjus varpeliui, mano teta kūrė, papildydama ir pagyvindama savo žiniomis ežiukas prilipęs prie varpos Svanus, iš tos neaiškios ir vos įžiūrimos žmogys­ tos, kuri senelės lydima sudūluodavo patamsyje ir kurią mes pažin­ davome iš balso.

Į fizinę to asmens išvaizdą mes sudeda­ me visa, ką žinome apie jį, ir mūsų turimam bendram jo vaizdui tos žinios, be abejo, yra pačios svarbiausios. Galų gale jos taip tobulai išpučia skruostus, taip tiksliai sutampa su nosies linija, taip vykusiai nuspalvina balso skambesį, lyg tas balsas tebūtų perregimas apvalka­ Pirma dalis 22 las, ir mes, matydami tą veidą ar ežiukas prilipęs prie varpos tą balsą, kiekvienąsyk tematome ir tegirdime tas savo žinias.

Mano tėvai, be abejo, į savo susikurtą Svaną nesudėjo - kadangi nežinojo - daugelio jo ypaty­ bių, susijusių su gyvenimu aukštuomenėje, ypatybių, dėl kurių kiti žmonės, būdami drauge su juo, teregėjo eleganciją, viešpataujančią jo veide ir lyg ties natūralia riba pasibaigiančią prie kumpos jo no­ sies; užtat jie, mano tėvai, galėjo tą aureolės netekusį veidą, tuščią ir talpų, tų nuvertintų akių gelmę užpildyti miglotom ir švelniom nuosėdom - pusiau atgijusiom, pusiau užmirštom - iš anų laisvalai­ kio valandų, kurias kas savaitė kartu praleisdavome po vakarienės prie kortų stalelio arba sode tos mūsų geros kaimynystės laikais.

Kū­ niškasis mūsų draugo apvalkalas buvo taip kietai prikimštas viso to ir dar prisiminimų apie jo tėvus, jog šitas Svanas tapo mums pilna­ krauje ir gyva būtybe, ir dabar man toks įspūdis, lyg aš, palikęs vieną žmogų, eičiau pas kitą, visai į jį nepanašų, kai atmintyje nuo Svano, kurį vėliau man teko gerai pažinti. Tačiau sykį, kai senelė nuėjo ką daryti varpą kažkokios paslaugos pas vie­ ną damą, kurią pažinojo iš Švč.

Senelė grįžo sužavėta namo ežiukas prilipęs prie varpos lan­ gais į sodus, kur ponia de Vilparizi patarė jai išsinuomoti butą, taip pat ir kuklaus siuvėjo su dukteria, laikančio kieme dirbtuvėlę, kur ji užsuko paprašyti, kad jai greitomis susiūtų sijoną, persiplėštą kaž­ kur laiptuose.

Tie žmonės senelei pasirodė nuostabūs, ji pareiškė, jog mergaitė - tikras perlas, o tokio prakilnaus, tokio mielo žmo­ gaus kaip siuvėjas ji stačiai nesanti mačiusi.

Ežiukas prilipęs prie varpos, jos akimis, prakil­ 23 Kombrė numas - tai kažkas visiškai nepriklausomo nuo socialinės padėties. Atro­ dė, jog ta pagarba, kurią mes, pasikliaudami senele, jautėme poniai de Vilparizi, dirbtinis varpos padaryti namuose įpareigojo stengtis visais atvejais likti verta jos; ta­ čiau ežiukas prilipęs prie varpos nusižengė tai pareigai - sužinojo, kad yra toks Svanas, ir leido savo giminaičiams su juo draugauti.

Nejaugi ji pažįsta Svaną? O juk sakei, ji giminiuojasi su maršalu Mak Mahonu14! Tačiau sykį senelis perskaitė laikraštyje, kad Svanas yra vienas iš nuolatinių svečių per sekmadienio pusryčius pas kunigaikštį de X, kurio tėvas ir dėdė Liudviko Pilypo laikais buvo patys žymiausi vals­ tybės vyrai. Senelį domino visokie smulkūs faktai, per kuriuos gali­ ma mintimis įsiskverbti į privatų gyvenimą tokių žmonių kaip Molė, kaip kunigaikštis Pakjė, kaip kunigaikštis de Ežiukas prilipęs prie varpos Jis džiaugėsi patyręs Svaną bendraujant su asmenimis, kurie juos pažinojo.

ežiukas prilipęs prie varpos dažna erekcija yra gera ar bloga

Jai atrodė, jog toks žmogus iš karto atsisako naudotis vaisiais tų puikių pažin­ čių su solidžiais asmenimis, ežiukas prilipęs prie varpos įžvalgūs jo pirmtakai išpuoselėjo ir sukaupę paliko savo vaikams kadaise teta net liovėsi priiminėti savo namuose vieno notaro - mūsų gero draugo - sūnų, kai šis vedė kunigaikštytę ir tuo jos akyse nusmuko iš gerbiamo notaro sūnaus Pirma dalis 24 rango į rangą tų avantiūristų, buvusių liokajų arba arklininkų, ku­ riems, kaip yra tekę girdėti, karalienės kartais nešykštėdavusios savo malonių.

Ji prieštaravo senelio sumanymui pirma proga, kai tik Sva­ nas ateis pas mus pietų, paklausti jį apie tuos jo draugus, apie ku­ riuos mes naujai išgirdome. O abi mano senelės seserys, senos pa­ nos, iš prigimties tokios pat kilnios kaip ir ji, tik ne tokios protingos, pareiškė nesuprantančios, koks malonumas jų svainiui kalbėti apie tokius niekus.

Paprastas ežiukas. Ežiukas dažnas - drąsus klajūnas

Jos gyveno aukštesniais siekiais, ir jau vien dėl to jų negalėjo dominti tai, kas vadinama apkalbom, - netgi istoriniai anek­ dotai, - apskritai viskas, kas neturi tiesioginio ryšio su estetiškais ar dorybingais dalykais. Jos buvo tokios abejingos viskam, kas daugiau ar mažiau siejosi su aukštuomenės gyvenimu, jog net kai pokalbis per pietus įgaudavo lengvabūdišką ar prozišką toną, o abi senmer­ gės nebeįstengdavo jo nukreipti į joms ežiukas prilipęs prie varpos temas, jų klausa, suvokusi kurį laiką būsianti nenaudinga, išjungdavo garsų priėmimo organus, ir prasidėdavo ežiukas prilipęs prie varpos tų organų atrofija.

Jei tuomet seneliui prireikdavo patraukti abiejų seserų dėmesį, jis turėdavo griebtis fizi­ nių signalų, kaip daro psichiatrai, ežiukas prilipęs prie varpos susiduria su patologiniu pa­ ciento išsiblaškymu: peilio geležte sutilindžiuoja į stiklinę ir tuo pat metu ūmai sušunka ir sužaibuoja akimis - šią drastišką priemonę kapšelio pritvirtinimas prie varpos dažnai taiko ir bendraudami su sveikais žmonėmis, galbūt iš profesi­ nio įpročio, o gal todėl, kad visus laiko šiek tiek pamišusiais.

Ji žinojo, kad senelė nie­ kad jai nepritaria, ir nebuvo tikra, kad mes jai pritariame, tad norė­ jo išplėšti iš mūsų visuotinį senelės nuomonės pasmerkimą ir jėga mus patraukti savo pusėn.

ežiukas prilipęs prie varpos erekcijos atstatymas 60 metų

Tačiau mes tylėjome. Kai senelės seserys pasisakė ketinančios užsiminti Svanui apie tą žinutę laikraštyje, teta bandė jas nuo to atkalbėti. Pajutusi kieno nors pranašumą, nors ir 25 Kombrė menkiausią, ji įtikinėdavo save, jog tai anaiptol ne pranašumas, ežiukas prilipęs prie varpos yda, ir imdavo to žmogaus gailėti, kad nereikėtų pavydėti jam.

Tačiau pri­ mygtinai senelės seserų ji neperkalbinėjo; mat šios, bodėdamosi ba­ nalybėmis, asmenines užuominas taip išradingai perfrazuodavo, kad jos dažnai praslysdavo nepastebėtos net tų, kam buvo taikomos.

O mano motina galvojo tiktai kaip įprašyti tėvą, kad jis sutiktų pasi­ kalbėti su Svanu ne apie jo žmoną, o apie dukterį, kurią Svanas dievino ir dėl kurios, anot žmonių, galų gale ir ryžosi vesti. Jam tikriausia dėl to labai skaudu". Neprasima­ nyk nesąmonių.

Svarbi informacija